Naujienos

Mokyklos istorija

Informacija

Kategorija: Apie

Paskelbta Pirmadienis, 27 Birželis 2011 21:03

Parašė Administratorius

Peržiūros: 5547

Antašavos mokyklos įkūrimo pradžia

Pagal istorinius šaltinius, jau 1864 m. Antašavos krašte veikė liaudies mokykla. Apie 1905 m. Darsiškių kaime, netoli Antašavos miestelio, buvo įkurta mokykla. Tai buvo pagrindinis švietimo centras apylinkėje. Mokiniai į mokyklą eidavo vėlai rudenį, kai pasibaigdavo galvijų ganymas. Pavasarį prasidėjus gyvulių ganymui, mesdavo mokyklas ir skubėdavo prie darbo. Į mokyklą eidavo tuoj po pusryčių. Prie caro mokydavo rusiškai. Vieni iš pirmųjų Darsiškių mokykloje tada dirbo šie mokytojai: Jonas Baruolis iš Sodelių kaimo, Jėčius – iš Medžiūnų kaimo, Skinderskis. Mokykloje buvo du kambariai, tai viename iš jų 1 skyrių mokė mokytojas Jėčius, o 2,3,4, skyrius mokė mokytojas Jonas Baruolis. Prasidėjus pirmajam pasauliniam karui, abu mokytojai išėjo savanoriais – karininkais į kariuomenę. Tada, mokykla nebeveikė, nes nebuvo kas moko. 1916 m. vėl atidaryta mokykla, kurioje trumpai dirbo Povilas Brazdžiūnas, Vidugirytė – Mažeikienė, Kazys Bagdonas, Bagdonienė.
1924 – 1926 m. mokykla buvo pas Eidikonį Paliepių kaime. Ten buvo keturios klasės ir mokinius mokė mokytoja Žindulytė, Juozas Kairys. Paskui vėl mokykla buvo perkelta į Darsiškius. Vaikai į ją eidavo iš aplinkinių kaimų.
1933 – 1934 m. šioje mokykloje mokėsi apie 20 mokinių. Joje tais metais mokėsi šie mokiniai: Janina Barzdenytė – Klimavičienė, Joana ir Adelė Tamulionytės, Pranas Narvydas, Juozas Muralis, Jonas Aukštikalnis, Ona, Veronika ir Alfonsas Brazdžiūnai, Vidugiris, Pūgžlys, Savunė Gailienė (merginos pavardė pamiršta), Baniulienė (merginos pavardė pamiršta) ir kiti.

Antašavos mokykla 1949 – 1985 metais

1949 metų rudenį, įsteigus penktą klasę Antašavoje, 12 pavasarį išlaikiusių pirmuosius gyvenime egzaminus buvusių ketvirtokų iš Darsiškių pradinės mokkyklos, pirmieji pravėrė Antašavos mokyklos duris. Mokykla įsikūrė ištremto ūkininko Antano Brazdžiūno tuščiuose namuose. Rugsėjo ir spalio mėnesiais šie namai buvo remontuojami, todėl mokiniai mokėsi Uoginių pradinėje mokykloje, antroje pamainoje. Lapkričio mėnesį mokykla persikėlė į Antano Brazdžiūno namus.
1949 – 1950 m. m. mokykloje tebuvo penkta klasė. Joje mokėsi apie 20 mokinių, baigusių Darsiškių, Uoginių ir Didžprūdžių pradines mokyklas. Mokinius mokė tik du mokytojai, pasidaliję dėstomus dalykus: klasės auklėtojas Jonas Labakojis ir mokyklos direktorė Apolonija Didžiulienė. Nors tuomet buvo privalomas pradinis išsilavinimas, pagal išgales tėvai leisdavo vaikus mokytis toliau.
Sekančiais mokslo metais mokykloje jau buvo 5 ir 6 klasės, mokėsi apie 30 mokinių. Dirbo 4 mokytojai, direktoriumi buvo paskirtas Bronius Baronas. Baigus kiekvieną klasę reikėjo laikyti egzaminus, kad mokiniai būtų perkelti į aukštesnę klasę.
1951 metų vasarą buvo suremontuotas ir pritaikytas mokyklai Antaševskio dvaras, priklausęs Ignui Brazdžiūnui.
Rugsėjo pirmąją mokytojai mokinius sutiko Antaševskio dvare. Mokykla buvo septynmetė, mokėsi apie 100 mokinių, dirbo 8 mokytojai. Dvi pradinukų klasės buvo likusios Darsiškiuose. Direktorius Bronius Baronas su šeima gyveno mokykloje.
1952 metų pavasary mokyklą baigė pirmoji septintokų laida, nes mokykla tapo septynmete. Iš pirmosios laidos septintokų mūsų kraštas didžiuojasi poete – mokytoja Irena Vidugiryte – Malaiškiene, mokytoja – dailininke Aldona Pažemeckaite – Pociene ir kitais mokiniais, tapusiais gerais darbuotojais, suradusiais savo vietą gyvenime.
Kadangi mokykla buvo septynmetė, tai mokytojų dirbo nedaug. Mokytojų kolektyvas buvo jaunas, energingas. Nevisi mokytojai buvo įgiję mokytojo profesiją: buvo baigę vidurines mokyklas arba studijavo neakivaizdžiai Vilniaus ar Šiaulių pedagoginiuose institutuose. Mokytoja Valerija Varnaitė – Martinkienė 1956 m. dirbti į Antašavą atvyko baigusi Vilniaus pedagoginį institutą ir įsigijusi prancūzų kalbos specialybę.
1956 metais direktorius Bronius Baronas visiems netikėtai buvo iškeldintas iš Antašavos. Jo vieton direktoriumi paskirtas Jonas Liucveikis – apsiskaitęs, inteligentiškas, reiklus, sugebantis visiems patarti žmogus. Jam vadovaujant gražiai sutvarkyta mokyklos aplinka: pasodinta beržų alėja, įrengti gėlynai, pievelė. Gėlynuose žydėjo gėlės, kurias direktorius atsisiųsdavo iš Maskvos ir kitų respublikų gėlininkų. Kadangi direktorius iš pradžių gyveno mokykloje, rytais pats mėgdavo prižiūrėti gėlynus, šienauti žolę, tvarkyti aplinką. Tuo metu direktorius dėstė darbus ir per pamokas su mokiniais tvarkydavo gėlynus. Mokykla direktoriaus dėka už aplinkos puoselėjimą ne kartą apdovanota padėkomis.
Vėliau Jonas Liucveikis pasiliko dėstyti rusų kalbą, darbų pamokas ir aplinkos priežiūrą patikėjo mokytojai Valerijai Martinkienei. Pagal tuometinius nurodymus, mokykla privalėjo turėti savo daržą (visaip jį vadino: ir daržu, ir bandymų sklypu). Darbų mokytoja per pamokas su mokiniais turėjo jį prižiūrėti: pasodinti daržoves, ravėti, nuimti derlių ir parduoti. Reikėjo pasirūpinti, kad rudenį sklypą suartų, pavasarį vėl paruoštų žemę sėjai. Pagelbėdavo mokinių tėvai: iš pradžių arkliuku, o vėliau – jau ir traktoriumi paruošdavo žemę. Buvo sunku.
Tuo metu Antašava priklausė Vabalninko rajonui. Į pasitarimus ar konferencijas mokytojai eidavo pėsčiomis. Prabanga buvo vėliau, kai nusipirko dviračius, tada važiuodavo jais. Atlyginimai mokytojų buvo maži. Sunku sudurti galą su galu, o ir nusipirkti mažai ką gaudavo.
Žiemą mokykla buvo apšildoma krosnimis, kurias kūreno valytoja. Tik vėliau buvo įrengtas centrinis šildymas. Per šalčius mokiniai sėdėdavo su paltais, o drėgnai nuvalyta lenta apšaldavo. Rytais, kai būdavo tamsu, klasėse pasišviesdavo žibalinėmis lempomis. Mokiniai pagal išgales atsinešdavo į mokyklą valgyti.
Mokykloje trūko mokytojų: vieni susirgdavo, kiti vykdavo į sesijas mokytis, todėl mokytojai pavaduodavo vieni kitus, dėstydami nelabai sau suprantamus ir mielus dalykus. Sunkiausia pavaduoti būdavo fizikos mokytoją, nes nelengva suprasti prietaisų paskirtį ir veikimą.
1952 metų pavasary mokyklą baigė pirmoji septintokų laida, nes mokykla tapo septynmete. Mokyklos mokiniai dalyvaudavo meno saviveiklos ir Dainų šventėse, spartakiadose, turistų ir kraštotyrininkų sąskrydžiuose ir tapdavo jų nugalėtojais ar prizininkais. Dalykinių olimpiadų nebuvo.
Jonas Liucveikis mokykloje direktoriavo iki 1972 m. pavasario, o mokyklą paliko būdamas virš 80 metų amžiaus.
1972 – 1979 metais mokyklai vadovavo direktorė Valda Senvaitienė, 1979 – 1981 metais direktorė Jūratė Biškauskaitė, 1981 – 1992 metais direktorė Aldona Vaižmužienė.
Mokiniai sėkmingai dalyvaudavo rajoninėse sporto varžybose, teisinių žinių konkursuose, dainų šventėse.
Mokyklos bendruomenei daug padėdavo Antašavos kolūkis, kuriam vadovavo Albinas Vaižmužis: pagelbėdavo remontuojant ir dažant mokyklą, skirdavo autobusą ekskursijoms, nuveždavo mokinius į renginius, koncertus ar spektaklius Kupiškyje. Mokiniai rudenį ir pavasarį talkininkaudavo kolūkio žmonėms: kasdavo bulves, rinkdavo akmenis. Vasarų metu daugelis mokinių dirbdavo kolūkyje taip užsidirbdavo pinigų, o už gerą darbą būdavo skatinami ir apdovanojami kolūkio valdybos. Mokytojams irgi buvo sudarytos sąlygos pamatyti kitus kraštus: kartu su kolūkiečiais mokytojai vykdavo į ekskursijas: į Maskvą, Moldovą, Gruziją, Kirgiziją, Armėniją ir kitur.

Antašavos mokykla mokytojai Valerijai Martinkienei buvo pirmoji ir vienintelė darbovietė; mokytoja Irena Dlutskienė be pirmųjų darbo metų Salamiestyje visus kitus atidavė mokydama gimtosios kalbos ir chemijos antašaviečių vaikus; direktorė Aldona Vaižmužienė ir pavaduotoja Janina Lauciuvienė daug metų paskyrė Antašavos mokyklai; mokytojoms Aldonai Laužikienei, Zitai Aukštikalnienei, Ritai Brazauskienei, direktorei Valdai Tilienei – tai pirmoji darbovietė; dalis mokytojų Antašavą minės kaip žengę čia pirmuosius pedagoginio darbo žingsnius, daliai mokytojų - tai tramplinas į ateities siekius ir užmojus...